Hadeeth Cards
Da'wa cards that highlight great meanings from the noble prophetic hadiths in a simple style and attractive display that helps the Muslim to have a deeper understanding of his religion in an easy way
All
Aiša, tikinčiųjų motina, (tebūnie Allahas ja patenkintas) pranešė, kad Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) išmokė ją šio maldavimo: „O Allahe, prašau Tavęs viso gėrio – artimo ir tolimo, to, ką žinau, ir to, ko nežinau. Ir ieškau prieglobsčio pas Tave nuo viso blogio – artimo ir tolimo, to, ką žinau, ir to, ko nežinau. O Allahe, prašau Tavęs to gėrio, kurio Tavo tarnas ir Pranašas Tavęs prašė, ir ieškau prieglobsčio pas Tave nuo to blogio, nuo kurio Tavo tarnas ir Pranašas pas Tave ieškojo prieglobsčio. O Allahe, prašau Tavęs rojaus ir to, kas priartina prie jo, žodžiais ar darbais, ir ieškau prieglobsčio pas Tave nuo pragaro ir to, kas priartina prie jo, žodžiais ar darbais. Prašau Tavęs, kad kiekvienas Tavo man paskirtas sprendimas būtų man geras.“
رواه ابن ماجه وأحمد
Pranašas išmokė Aišą išsamaus ir glausto maldavimo, sudaryto iš keturių prašymų: Pirmasis: visapusiškas prašymas dėl visokio gėrio: „O Allahe, prašau Tavęs viso gėrio“ „artimo“ – to, kas greitai įvyks, „ir tolimo“ – to, kas ateis vėliau, „to, ką žinau“ – iš to, ko mane išmokei, „ir to, ko nežinau“ – to, kas žinoma tik Tau. Šiame maldavime žmogus visiškai patiki savo reikalus Viską Žinančiam, Išmintingam ir Gailestingajam Allahui. Allahas parenka musulmonui tai, kas geriausia ir tobuliausia. (Ir ieškau prieglobsčio) ir apsaugos (pas Tave nuo viso blogio – artimo ir tolimo, to, ką žinau, ir to, ko nežinau). Antrasis: tai musulmono apsauga nuo peržengimo maldavime. (O Allahe, prašau Tavęs) ir maldauju (to gėrio, kurio Tavo tarnas ir Pranašas Tavęs prašė), ramybė ir Allaho palaima jam, (ir ieškau prieglobsčio) – apsaugos – (pas Tave nuo to blogio, nuo kurio Tavo tarnas ir Pranašas pas Tave ieškojo prieglobsčio). Tai yra maldavimas ir prašymas, skirtas Allahui, kad Jis suteiktų maldininkui tai, ko Pranašas Muchammedas prašė sau, nevardijant, ko tiksliai jis prašė. Trečiasis: prašymas būti įleistam į rojų ir būti laikomam toli nuo pragaro – tai kiekvieno musulmono noras ir galutinis tikslas: (O Allahe, prašau Tavęs rojaus) ir galimybės jį pasiekti, (ir to, kas priartina prie jo, žodžiais ar darbais), kurie yra teisūs ir Tau malonūs, (ir ieškau prieglobsčio pas Tave nuo pragaro), nes nuo blogų darbų apsaugoti gali tik Tavo malonė, (ir to, kas priartina prie jo, žodžiais ar darbais), t. y. nuo nuodėmių, kurios sukelia Tavo rūstybę. Ketvirtasis: maldavimas dėl pasitenkinimo Allaho sprendimu. (Prašau Tavęs, kad kiekvienas Tavo man paskirtas sprendimas būtų man geras.) – kiekvieną sprendimą, kurį Allahas man paskyrė, padaryk man naudingą – tai yra maldavimas, kuriuo prašoma būti patenkintam Allaho valia.
Abdullah Ibn Umar (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) dažnai sakydavo šį maldavimą: „O Allahe, aš ieškau prieglobsčio pas Tave nuo Tavo palaimos atėmimo, nuo Tavo ramybės virsmo, nuo netikėtos Tavo bausmės ir nuo visko, kas Tau nepatinka.“
Perdavė Muslim
Pranašas ieškojo prieglobsčio pas Allahą nuo keturių dalykų: Pirmas: (O Allahe, ieškau prieglobsčio pas Tave nuo Tavo palaimos atėmimo), tiek tikėjime, tiek pasaulietiniuose reikaluose, ir kad likčiau tvirtas islame bei vengčiau daryti tai, kas pašalina palaiminimus. Antras: (nuo Tavo ramybės virsmo) į nelaimę. Taigi, prašau Tavęs suteikti man nuolatinę gerovę ir apsaugą nuo kančių bei ligų. Trečias: (nuo netikėtos Tavo bausmės), kai nelaimės ar kančios ateina netikėtai ir be įspėjimo, nes tuomet nėra laiko atgailauti ir taisytis, o tai daro nelaimę sunkesnę ir intensyvesnę. Ketvirtas: (ir nuo visko, kas Tau nepatinka.) ir nuo priežasčių, kurios sukelia Tavo rūstybę, nes tas, kuriuo Tu nepatenkintas, iš tikrųjų yra pasmerktas ir sužlugdytas. Pranašas vartojo žodį „visko“, kad apimtų visas priežastis: žodžius, darbus ir įsitikinimus, kurie veda į Jo rūstybę.
Abdullah Ibn Amr Ibn Al-As (tebūnie Allahas juo patenkintas) pasakojo, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) dažnai sakydavo maldavimus (dua) šiais žodžiais: „O Allahe, ieškau prieglobsčio pas Tave nuo to, kad būčiau nugalėtas skolų, nugalėtas priešų ir nuo mano priešų pasitenkinimo mano nesėkme.“
Perdavė An-Nasa-i ir Achmed
Pranašas ieškojo prieglobsčio pas Allahą nuo kelių dalykų: Pirmas: (O Allahe, ieškau prieglobsčio), apsaugos ir globos (pas Tave), o ne pas ką nors kitą, (nuo to, kad būčiau nugalėtas skolos) – jos naštos, sielvarto ir nerimo, ir prašau Tavęs pagalbos ją grąžinti ir atsiskaityti. Antras: (nugalėtas priešų) – jų pavergimo ir pergalės, ir prašau Tavęs apsaugoti mane nuo jų žalos ir suteikti pergalę prieš juos. Trečias: (ir nuo mano priešų pasitenkinimo mano nesėkme) bei jų džiaugsmo dėl musulmonus ištinkančių nelaimių ir kančių.
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: Sulaukęs ryto, jis sakydavo: „O Allahe, Tavo dėka mes įžengiam rytan, ir Tavo dėka mes įžengiam vakaran, Tavo dėka mes gyvenam ir Tavo dėka mes mirštam, ir mūsų prisikėlimas pas Tave.“ Sulaukęs vakaro, jis sakydavo: „O Allahe, Tavo dėka mes įžengiam vakaran, ir Tavo dėka mes įžengiam rytan, Tavo dėka mes gyvenam ir Tavo dėka mes mirštam, ir mūsų prisikėlimas pas Tave.“ Kartą jis pasakė ir kitaip: „ir pas Tave yra galutinis sugrįžimas.“
رواه أبو داود والترمذي والنسائي في الكبرى وابن ماجه
Sulaukęs ryto, t. y. ankstyvos dienos dalies auštant, Pranašas sakydavo: „O Allahe, Tavo dėka mes įžengiam rytan“ – būdami Tavo apsaugoje, apsupti Tavo malonių, užsiėmę Tavo prisiminimu, šaukiantys Tavo vardą, palaikomi Tavo pagalbos, vedami Tavo jėgos ir galybės. „ir Tavo dėka mes įžengiam vakaran, Tavo dėka mes gyvenam ir Tavo dėka mes mirštam“ – kaip sakoma ryte, taip sakoma ir vakare: „O Allahe, Tavo dėka mes įžengiam vakaran, Tavo dėka mes gyvenam ir Tavo dėka mes mirštam“. „ir mūsų prisikėlimas pas Tave“ – prisikėlimas po mirties, išsisklaidymas po susirinkimo (Teismo dieną), ši būsena lydi mus visais laikais ir visomis aplinkybėmis, ir aš niekada jos neišsižadėsiu ir jos nepaliksiu. Sulaukęs vakaro, iškart po asr (popietinės) maldos, jis sakydavo: „O Allahe, Tavo dėka mes įžengiam vakaran, ir Tavo dėka mes įžengiam rytan, Tavo dėka mes gyvenam ir Tavo dėka mes mirštam, ir pas Tave yra galutinis sugrįžimas.“) – sugrįžimas tiek šiame pasaulyje, tiek pomirtiniame, nes Tu esi Tas, kuris suteikia gyvybę, ir Tu esi Tas, kuris ją atima.
Anas (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: Dua, kurią Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakydavo dažniausiai, buvo: „Allahumma rabbana atina fid-dunja hasanah va fil-akhirati hasanah va kina adhaban-nar (O Allahe, mūsų Viešpatie, duok mums šiame pasaulyje tai, kas gera, ir anapusiniame - kas gera, ir apsaugok mus nuo pragaro kančių).“
Bendru sutarimu
Pranašas dažnai kartodavo glaustas dua, kurių prasmė yra visapusiška, įskaitant tokią dua: „Allahumma rabbana atina fid-dunja hasanah va fil-akhirati hasanah va kina adhaban-nar“ Ši dua apima gerus dalykus šiame pasaulyje, pavyzdžiui: palaimingą, gausų ir teisėtą pragyvenimą, teisingą žmoną, vaiką, kuris yra džiaugsmo ir palengvėjimo šaltinis, naudingas žinias, gerus darbus ir panašius palankius ir leistinus dalykus. Kalbant apie gerus dalykus anapusiniame pasaulyje, jie apima saugumą nuo bausmių kape, stovėjimo vietoje (belaukiant paskutinio teismo t.y. maukif) ir pragare, Allaho malonumą, amžinosios palaimos laimėjimą ir buvimą arti Gailestingiausiojo Viešpaties.
Šaddad Ibn Aus (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė nuo Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam): „Geriausias būdas siekti Allaho atleidimo yra sakyti: „Allahumma anta rabbi lia ilaha illa ant, khalaktani va ana abduk, va ana ala ahdika va vadika mastatat, audhu bika min šarri ma sanat, abu-u laka binimatika alaja, va abu-u bidhanbi faghfir li, fa innahu lia jaghfirudh-dhunuba illa ant (O Allah, Tu esi mano Viešpats. Tu sukūrei mane, ir aš esu Tavo vergas. Liksiu ištikimas Tavo sandorai ir pažadu, kiek įmanoma. Ieškau prieglobsčio pas Tave nuo to, ką padariau. Aš pripažįstu Tavo malonę ir pripažįstu savo nuodėmę, atleisk man. Iš tiesų, niekas negali atleisti nuodėmių, tik Tu.)“ Pranašas pridūrė: „Kas tai pasako dieną, būdamas tuo įsitikinęs, ir miršta prieš vakarą, jis bus iš rojaus žmonių, o kas tai pasako naktį, tuo įsitikinęs, ir miršta prieš rytą, jis bus iš rojaus žmonių“.“
Perdavė Al-Bukhari
Pranašas pranešė, kad atleidimo ieškojimas turi tam tikras formuluotes, iš kurių geriausia yra: „Allahumma anta rabbi lia ilaha illa ant, khalaktani va ana abduk, va ana ala ahdika va vadika mastatat, audhu bika min šarri ma sanat, abu-u laka binimatika alaja, va abu-u bidhanbi faghfir li, fa innahu lia jaghfirudh-dhunuba illa ant“ Čia žmogus pirmiausia pripažįsta Allaho vienybę ir tai, kad Allahas yra jo Kūrėjas ir Viešpats, neturintis partnerio. Jis teigia, kad laikosi sandoros su Visagaliu Allahu dėl tikėjimo Juo ir paklusnumo Jam pagal savo sugebėjimus; nes kad ir kiek garbintų, tarnas nepajėgia daryti visko, ką jam įsakė Dievas ar parodyti pakankamai dėkingumo už Jo teikiamas palaimas. Tada žmogus ieško prieglobsčio pas Allahą ir tvirtai laikosi Jo, nes Jis yra Tas, pas kurį ieškoma prieglobsčio nuo savo padaryto blogio. Tada žmogus noriai pripažįsta Allaho palankumą jam ir vėl pripažįsta savo nuodėmes ir nusižengimus. Maldaudamas Allaho, jis prašo, kad atleistų jam, nuslėpdamas jo nuodėmes ir apsaugodamas nuo baisių pasekmių Savo malone ir gailestingumu, nes niekas negali atleisti nuodėmių, tik Visagalis. Tada Pranašas pareiškė, kad šis maldavimas yra vienas iš ryto ir vakaro zikr (reguliarus maldavimas), o kas jį sako užtikrintai, suvokdamas reikšmes ir jomis tikėdamas, savo dienos pradžioje, nuo saulėtekio iki saulėlydžio, ir mirs, jis pateks į rojų. Ir kas tai sako naktį, nuo saulėlydžio iki aušros, ir mirs prieš rytą, pateks į rojų.
Džabir Ibn Abdillah (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Saugokitės neteisybės, nes Teismo dieną neteisybė bus tamsos klodai. Saugokitės šykštumo, nes šykštumas sunaikino tuos, kurie buvo prieš jus, tai paskatino juos pralieti kraują, o neteisėtus dalykus laikyti teisėtais.“
Perdavė Muslim
Pranašas mus įspėjo apie neteisybę, įskaitant neteisybę žmonėms, neteisybę sau ir neteisybę prieš Visagalį Allahą. Tai atsisakymas suteikti kiekvienam jų teises ir neteisybė Teismo dieną bus tamsa tiems, kurie ją vykdo, dėl jos sukeltų sunkumų ir baisumų. Jis taip pat uždraudė šykštumą, kuris reiškia didžiulį gobšumą; pavyzdys yra aplaidumas įgyvendinant finansines teises ir didelis noras siekti pasaulietinės naudos. Tokia priespauda sužlugdė tuos, kurie buvo prieš mus iš ankstesnių tautų, nes paskatino juos žudyti vieni kitus ir leisti tai, ką Allahas uždraudė.
Abdullah Ibn Amru (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: Vienas vyras paklausė Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam): „Kuris poelgis islame yra geriausias?“ Jis sakė: „Pamaitinti vargšus ir perduoti taikos sveikinimą tiems, kuriuos pažįstate, ir tiems, kurių nepažįstate.“
Bendru sutarimu
Pranašas buvo paklaustas apie geriausius poelgius islame ir jis paminėjo šiuos poelgius: Pirma - dažnas vargšų žmonių maitinimas, įskaitant labdarą, dovanas ir svetingumą. Kitų maitinimo nuopelnas dar labiau pastebimas bado ir kainų kilimo metu. Antra - sveikintis su kiekvienu musulmonu, nesvarbu, ar pažįstate jį, ar ne.
Ali (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) jam pasakė: Sakyk: „O Allahe, vesk mane ir nukreipk mano darbus teisinga linkme. Atsimink, kad vadovavimas yra tarsi teisingo kelio radimas, o teisingumas – tarsi strėlės tikslumas ir taiklumas."
Perdavė Muslim
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) liepė Ali Ibn Abi Talib (tebūnie Allahas juo patenkintas) sakyti šią maldą: „O Allahe, vesk mane ir nukreipk mano darbus teisinga linkme. Suteik man sėkmę ir tvirtumą darbuose, kad jie būtų teisingi ir sąžiningi." Vadovavimas (huda) – tai gebėjimas pažinti tiesą tiek bendrais, tiek konkrečiais aspektais ir nuosekliai jos laikytis tiek išoriškai, tiek viduje. Teisingumas (sadad) – tai gebėjimas išlikti tiesiu ir sėkmingu visuose reikaluose, kai veiksmai, žodžiai ir įsitikinimai sutampa su tiesa ir veda tiesiu keliu. Kadangi abstrakčios idėjos tampa aiškesnės, kai joms suteikiama apčiuopiama forma, sakydamas šią maldą („Huda“ – tai tavo vadovavimas teisingu keliu), savo širdyje įsivaizduok vedimą kaip keliautojo, kuris, nenukrypdamas nuo maršruto, išlieka saugus ir laiku pasiekia tikslą. (Teisingumas – sadad – panašus į strėlės tikslumą ir taiklumą.) Paleidęs strėlę, matai, kaip greitai ir tiksliai ji pasiekia taikinį. Šaulys, norėdamas pataikyti, nukreipia ją tiesiai į tikslą. Lygiai taip pat, prašydamas iš Allaho teisingumo, sieki, kad tavo ketinimai būtų tokie pat tikslūs ir teisingi, kaip strėlės šūvis, pasiekiantis savo taikinį. Prisimink šią prasmę savo širdyje, kreipdamasis į Allahą su prašymu dėl teisingumo — kad tavo ketinimai būtų kaip strėlės tikslumas ir taiklumas, tiesiai nukreipti į savo tikslą.
